William Eugene Smith

(1918/12/30–1978/10/15)

Amerikietis William Eugene Smith yra vienas talentingiausių fotografų fotožurnalistikos istorijoje. Jis sugebėjo fotoreportažo žanrą paversti menu. Smith’as tapo žinomu iš savo progresyvių foto albumų, kuriuose po Antrojo pasaulinio karo, nagrinėjo socialines problemas sukeldamas visą minčių ir jausmų audrą jas žiūrintiems žmonėms.

Jaunystėje Eugene domėjosi aviacijos inžinerija bei svajojo tapti lakūnu ir iš savo mamos, taip pat entuziastingos fotografės, pasiskolino fotoaparatą, kad nufotografuoti vietiniame oro uoste esančius lėktuvus. Taip būdamas keturiolikos William Eugene Smith pradėjo domėtis fotografija, o sulaukęs 15 jau dirbo fotožurnalistu dviejuose vietiniuose Wichita (Kanzasas, JAV) laikraščiuose: „The Wichita Eagle“ išeinančiame ryte ir „the Beacon“ pasirodančiame vakare. Jo nuotraukų temos buvo tradicinės: sunkus amerikiečių gyvenimas Didžiosios depresijos metu, bei aviacija ir sporto varžybos.

Jau pačioje Smith’o kūrybinio kelio pradžioje pasireiškia jo maištaujantis būdas. Labai kritiškai žiūrėdamas į savo kūrybą bei nutaręs, kad jo fotografiniai įgūdžiai yra nepakankami – Smith’as sudegina beveik visas savo padarytas nuotraukas.

1936, sulaukęs 18, William’as įstojo į Notre Dame universitetą, kur jo nuotraukos taip sužavėjo dėstytojus ir administraciją, kad jam buvo sukurta speciali fotografijos programa. Pačiam Smith’ui ši fotografinio meno programa pasirodė neįdomi bei banali ir, po metų, jaunuolis palieka universitetą ir persikelia į Niujorką kur fotografuoja įvairiems žurnalams ir įsidarbina neseniai įsikūrusiame laikraštyje „Newsweek“. Šioje darbovietėje jaunasis fotografas taip pat išbūna neilgai. Iš „Newsweek“ jis atleidžiamas už sistematingus draudimo fotografuoti miniatiūrine (2×2) kamera, kuri Smith’ui suteikdavo didesnę kūrybinę laisvę, tačiau nuotraukų kokybė nuo to nukentėdavo, pažeidimus.

Išėjęs iš „Newsweek“, kurį laiką, fotografas buvo laisvas menininkas, kol 1936 metais nepradėjo bendradarbiauti su foto dokumentikoje besispecializuojančiu „Life“. Atrodytų fotografas rado vietą, kuri jam tinka, tačiau jau po metų William’as vėl pasirenka kūrybinę laisvę, o ne finansinę nepriklausomybę. Jis nutraukia sutartį su garsiu žurnalu nes nenorėjo fotografuoti „Life“ su dideliu ryškumo lauko gyliu (kai nuotraukose ryškūs ir arti, ir toli esantys objektai).

Vėliau Eugene Smith sakė: „kas iš to ryškumo gylio jei tai nesuteikia gilių jausmų?“. Savo ruožtu „Life“ redaktorius David Scherman apie būsimą fotožurnalistikos meistrą kalbėjo: „jis buvo neįmanomas žmogus, nes visada buvo nepaprastai įsitikinęs savo teisumu ir tuojau pat prarasdavo savitvardą jei kas nors jam ką uždrausdavo.“

Antrojo Pasaulinio karo metu, William Eugene Smith dirbo karo fotokorespondentu „Ziff-Davis Publishing“ ir kaip foto-dokuemtalistas dalyvavo daugelyje karinių operacijų vykusių Ramiajame vandenyne fiksuodamas tai kas vyko Saipane, Guamoje,Ivo Džimoje (Iwo Jima) ir Okinavoje. Tačiau po trijų metų tokio darbo sėkmė nuo fotografo nusisuko ir 1945 metų gegužę, amerikiečių desanto šturmo Okinavos pakrantėje metu fotografuodamas apybraižą „Fronto linijos kareivio diena“, William Eugene Smith’as buvo stipriai sužeistas netoliese sprogusio japonų sviedinio: viena skeveldra pataikė jam į galvą ir sužeisdama liežuvį, bei išmušdama kelis dantis kiaurai pramušė abudu žandus, kita skeveldra pataikė į kairę ranką.

„Aš pamiršau pasilenkti, bet nuotrauka gavosi puiki“, – vėliau apie tą įvykį pasakojo fotografas.

Vėliau, dėl patirtų sužeidimų Okenavoje, fotografas dviejų metų bėgyje išgyveno 32 operacijas. Nebuvo aišku ar fotografas galės kada nors vėl į rankas paimti fotoaparatą. Tačiau, sveikdamas po eilinės operacijos, 1946 metais, jis išėjo pasivaikščioti ir grįžo padaręs vieną nuostabiausių savo fotografijų „Pasivaikščiojimas po rojaus sodą“. Ši fotografija buvo eksponuojama garsiojoje Edward Steichen’o parodoje „The Family of Man“.

Galutinai pasveikęs, Smith’as vėl grįžta į „Life“ ir 1947–1954 metų bėgyje jo padarytos nuotraukos suteikia naują prasmę „fotožurnalistikos“ sąvokai bei padaro jį šio žanro meistru. Per šiuos metus, Smith’as išleidžia daugiau nei dešimt didelių publikacijų, kurių tarpe tokios žinomos kaip 1948 metų: „Trial By Jury“ (Prisiekusiųjų teismas), „Country Doctor“ (Kaimo gydytojas), 1951 metais „Spanish Village“ (Ispanijos kaimas), 1952 „Chaplin At Work“ (Čaplinas darbe). Viena iš įdomesnių jo darbų serijų yra „My daughter Juanita“ publikuota 1953 metų rugsėjo 21 dieną. Šis autobiografinis reportažas yra vienas garsesnių fotožurnalistikoje tokio tipo pavyzdžių.

1954 metais William’as sukuria dar vieną puikų fotoreportažą „A Man of Mercy“ skirtą filosofui, muzikantui ir gydytojui Albert Schweitzer. tačiau, kaip jau ne kartą yra buvę, jo ir redakcijos nuomonės kažkokiu svarbiu klausimu išsiskyrė ir jis „trenkė durimis“.

Vėliau šį įvyki Smith’as apibūdino taip: „Kai kalbama apie reportažo pateikimą “taip kaip reikia” – tai man tolygu melui.“

1954 metais Eugene Smith pradeda bendradarbiauti su pačia sėkmingiausia dokumentinės fotografijos agentūra „Magnum Photos“. Paraleliai darbo agentūroje jis ruošia didelį asmeninį projektą, kuriame pasakojama apie kasdieninį pramoninio Amerikos miesto Pitsburgo gyvenimą. Fotografuodamas šiam projektui Smith’as save ir savo šeimą padarė beveik skurdžiais paskendusiais skolose ir tai nežiūrint to, kad jis gavo dvi (1958 ir 1959) „Guggenheim Fellowship“ premijas bei to, kad jam daug padėjo kolegos iš „Magnum Photos“. William’as niekaip negalėjo surinkti jį patenkinančio nuotraukų rinkinio reikalingo fotografiniam pasakojimui. Smith’as planavo paruošti kelis fotografinius pasakojimus apie skirtingas, didelio Amerikos miesto Pitsburgo, gyvenimo puses ir kiekvienas tų pasakojimų turės būti išleistas atskira knyga. Tačiau, pagrinde dėl finansinių problemų, jam taip ir nepavyko šios savo svajonės įgyvendinti. 1959 metais jis „pasidavė“ pasirašęs sutikimą paskelbti jo 88-as šio projekto nuotraukas fotografiniame savaitiniame leidinyje ir pats šį projektą laikė neįvykusiu.

Firminis William Eugene Smith’o fotografavimo stilius, kurį jis lavino ilgus metus, tai daugiakadriai fotografiniai pasakojimai, jo pačio charakterizuojami kaip foto ese. Vieną tokį pasakojimą galėjo susidaryti daugiau kaip šimtas nuotraukų, tuo tarpu žiūrovai žiūrėdami jas „perskaitydavo“ visą literatūrinį apsakymą.

Kiekvienai temai Smith’as skirdavo daug laiko, dėmesio ir jėgų. Kai kurių jo pasirinktų temų fotografavimas galėjo trukti kelis metus. Tiesa, jam retai kada pavykdavo savo užbaigti savo idėją.

Vienas pagrindinių Smith’o nuotraukų bruožų tai dramatiškumas ir emocionalumas. Kaip fotografas ir kūrėjas Eugene Smith, kaip pagrindinį tikslą apibūdino kaip:

„Savo darbais aš norėčiau paliesti žmonių sielos gilumas, ir padaryti taip, kad jie taptų vaistais, jėga ir prasme. Aš taip pat norėčiau komentuoti žmogaus problemas ir jo gebėjimą išgyventi šiais bauginančiais ir tuo pačiu jaudinančiais laikais. Ir visa tai aš norėčiau daryti vedamas aistros“.

1960–70 metais Eugene Smith fotografuoja Japonijoje tuo pačiu dėstydamas Niujorko „Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje“. Vienas iš paskutinių ir reikšmingesnių jo darbų buvo fotografijų serija pavadinta „Minamata“ nufotografuota Japonijoje 1972 metais. Tai labai stiprų emocinį krūvį turinčios fotografijos pasakojančios apie Japonijos pajūrio gyvenvietės gyventojus kenčiančius nuo sunkios ligos, sukeltos gyvsidabriu užteršto vandens. Fotografuojant šį projektą fotografas buvo sumuštas kompanijos „Chisso“, atsakingos už aplinkos užteršimą gyvsidabriu, darbuotojų. Gydymui jis grįžo į JAV, tačiau pasveikęs vėl grįžo į Japoniją ir ten prabuvo dar du metus. To pasekoje, 1975 metais pasirodęs fotoalbumas „Minamata“ sulaukė nepaprastai didelio pasisekimo.

Garsus fotožurnalistas William Eugene Smith mirė 1978 metais. Pagrindine mirties priežastimi tapo patirtų sužeidimų komplikacijos bei piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais.

Viso Eugene Smith kūrybinio gyvenimo metu, jo nė kiek nedomino jo finansinė padėtis ir net tai, kad jo darbai gali būti nepaskelbti ar netapti žinomais. Pagrindiniu jo tikslu fotografijoje tapo pats darbas. Jo nejautino tai, kad redakcijų ir jo nuomonės skyrėsi ir tai, kad kai kurie projektai yra pavojingi.

Pats Eugene Smith savo nuotraukas apibūdina: „Aš manau, kad beveik visos mano nuotraukos yra nepavykusios. Ne, tai nėra saviplaka ar kas nors panašaus ir apie nuotraukas aš nesprendžiu “oi kaip gražu”… Man paprasčiausiai nepavyko pasakyti tai ką norėjau“.

Nuotraukas Ehene Smith stipriai karpydavo (kadruodavo). Jis pats tai aiškino sakydamas, kad pasaulis nėra sutvertas „atitikti 35mm“ ir karpydamas kadrus jis nuotraukas daro geresnėmis. Nežiūrint savo nesutarimų redakcijose dėl naudojamų mažo 2×2 formato fotoaparatų, per savo fotografo karjerą jis fotografavo pačia įvairiausia technika, nuo Minox iki 4 X 5 spaudos fotoaparato, tačiau dažniausiai naudojo 35mm fotoaparatus, kuriuos neretai buvo galima matyti kokius 6 ant jo kaklo ir permestus per petį.

Šiame straipsnyje panaudotos nuotraukos pateikiamos išskirtinai mokymosi ir susipažinimo tikslu.