Ar turėčiau sėdėti kalėjime už kaimyno padarytą nusikaltimą?
Prieš porą dienų, pašto dėžutėje, radau prašymą paskambinti ir suderinti šilto vandens skaitliuko keitimo laiką. Jis man priminė, maždaug mėnesio senumo pokalbį, su kažkokių tai vamzdžių ar tinklų, o gal vandenų atstovu, kuris atėjo patikrinti šilto vandens skaitliuko.
Ankstus rytas – maždaug 13 val., skambutis į duris. Nenoromis išsiropščiu iš lovos ir pažiūriu pro durų akutę – ten nepavojingai atrodantis vyriškis. Atidarau.
— Laba diena, esu iš xxxxxx tinklų (o gal vamzdžių ar vandenų), noriu patikrinti jūsų šilto vandens skaitliuką, – taria žmogysta pravėrus man duris stengdamasi kabėti garsiau už prie durų šėlstantį mano šunį, kurį koja bandau prispausti prie sienos, kad neišsmuktų.
Nenoromis susiraukiu – atrodo negalėsiu grįžti į šiltą guolį. Akimirką, galvoje šmėsteli išganinga mintis – paprašyti pažymėjimo. Nesvarbu, kad aš neturiu jokios spalvos supratimo, kaip tas pažymėjimas turi atrodyti.
— Ar galėčiau pamatyti Jūsų pažymėjimą, – su viltimi balse tariu aš.
— A… pažymėjimą, – pralemena žmogysta anapus ir ima kruopščiai raustis po kišenes. Akimirką atrodo, kad planas suveikė, bet…
— Štai prašau, atleiskite, kad neįlaminuotas, – taria vamzdžių, tinklų, o gal ir vandenų atstovas ir išties man kažkokį, kiek didesnio nei vizitinė kortelė dydžio, popieriaus gabalėlį. Pavartau jį prieš akis, net nežiūriu kas ten parašyta. Nei aš žinau koks jo vardas, nei kaip tas popieriukas turi atrodyti. Dar kartą užmetu akį į atstovą, jei puls – susidorosiu, žvilgsniu įvertinu svorio kategorijas ir savo šansus.
— Palaukite minutėlę uždarysiu šunį, – tariu aš.
Uždarau šunį, kuriam šis vizitas nepatinka net labiau nei man, kitame kambaryje ir įleidžiu skaitliukų tikrintoją.
Vyriškis įeina ir tuojau pat puola nusiiminėti batus. Instinktyviai suraukiu nosį prisiminęs, kaip prieš šildymo sezono pradžią buvo užėjęs kažkoks vakarykščiu alkoholiu pasikvepinęs santechnikas, nusiėmė savo „kerzavus“ ir… butas užsipildė nenusakomu, savo sudėtimi kelis kartus viršijančiu Mendelejevo lentelės elementų sudėtį, aromatu. Tačiau išsigąsta be pagrindo, gal dėl pavasarinės slogos, o gal dėl to, kad vyriškis vonioje lankosi dažniau ir ne tik skaitliukų patikrinimui, kambaryje tvyrančio oro cheminė sudėtis, bent jau išmatuojama žmogiškąja sensorika – nepakito.
Pasidomėjęs kur aš slepiu šilto vandens skaitliuką ir gavęs jo koordinates, vyriškis kukliai nusliūkino į vonios kambarį ir suklupęs prie šio prietaiso ėmė kažką užsirašinėti savo popieriuose.
— Ar žinote, kad greitai keis skaitliukus? – pasidomėjo vyriškis.
— Ne, – sąžiningai atsakiau aš, nes nieko nebuvau apie tai girdėjęs. Vėliau pasirodė, kad jau kuris laikas Lietuva ūžia apie tai. Bus man neskaityti lietuviškos spaudos.
— Tai va, keis. Dabar bus elektroniniai, per atstumą nuskaitomi.
Koks man skirtumas, pagalvojau. Tačiau vyriškio toliau dėstomi to skaitliuko keitimo privalumai mane privertė suklusti.
— … bet atsiras abonentinis mokestis už skaitliuką, toliau klūpėdamas ir kažką rašydamas savo popieriuose dėstė vyriškis, kol aš apžiūrinėjau jo kojines.
— Hm…, krenkštelėjau aš. Kodėl turėčiau mokėti kokį nors mokestį dėl to, kad Jūs nutarėte pakeisti skaitliuką? – pasidomėjau aš.
— Čia ne mano iniciatyva, čia visiems keičia savivaldybės nutarimu, – gal kiek teisindamasis atsakė vyriškis.
— Tai, o kas man iš to, kad Jūs keisite skaitliuką, jei už šitą nereikia mokėti abonentinio mokesčio, tai man ir šitas gerai, – pradėjau ginti savo skaitliuką, kuris man ištikimai tarnavo eilę metų.
— Įdiegus naują skaitliuką, Jums nereikės lankstytis ir nurašinėti jo duomenų, nes jie bus nuskaitomi nuotoliniu būdu ir gausite sąskaitą jau su paskaičiuotais duomenimis, – toliau, naujo skaitliuko naudą, bandė įrodyti tikrintojas.
— Tai, kad man visai nesunku, kartą per mėnesį pasilenkti ir pažiūrėti skaičiukus bei juos įrašyti banko svetainėje, kur mokesčio dydis automatiškai paskaičiuojamas.
— Bet pakeitus skaitliuką, jums nereikės mokėti už šiltą vandenį, kurio neišnaudojate, bet išnaudoja nemokantys Jūsų kaimynai ir to vandens kaina yra priskaičiuojama prie šildymo.
Čia aš suklusau. Kažkur, puse ausies, buvau girdėjęs apie tai, kad jei kažkas iš kaimynų nemoka už vandenį, tas atsiradęs skirtumas padalinamas tolygiai, pagal gyvenamo ploto kiekį visiems namo gyventojams. Tačiau, atstovo pareiškimas mane privertė labiau susidomėti šiuo fenomenu.
— Tai Jūs norite pasakyti, jei pusė namo gyventojų nemoka už šiltą vandenį – tą jų skolą apmoka kiti namo gyventojai? – vis dar turėdamas vilties, kad man pasigirdo paklausiau aš.
— Taip, – patvirtino tinklų ar ko ten… atstovas.
— Nuo kada Lietuvoje yra įteisintas kolektyvinio auklėjimo metodas? — perėjau į puolimą aš, viduje suvokdamas, kad žmogus kuriam reiškiu pretenzijas yra toks pats Lietuvos pilietis kaip ir aš, dirba savo darbą, niekaip negali įtakoti sprendimų, kieno jie ten bebūtų. Jam tiesiog nepasisekė šiandien, kad jis užsuko į tokio įkyraus piliečio butą.
— Aš manau, kad nemokėjimas už išnaudotą vandenį yra nusikaltimas arba pažeidimas, – toliau savo pamąstymus, pretenzijos tonu dėstau kukliai prieš skaitliuką klūpančiai žmogystai. Jei toks — kolektyvinio auklėjimo metodas, būtų įteisintas, tokiu atveju jei vienas namo gyventojas yra nusikaltėlis (tarkim vagia automobilius), bet policija niekaip negali identifikuoti kuris — teismas priima sprendimą, kad tas nusikaltėlis už padarytus nusikaltimus turėtų kalėti 5 metus ir tą laikotarpį padalina visiems namo gyventojams. Ir šie, jei name gyvena 30 gyventojų, paklusniai, kiekvienas „atsėdi“ po du mėnesius kalėjime?
— Na ne…, taip nėra, – paprieštaravo vyriškis, kuris jau kurį laiką rašė dvigubai greičiau, nei iš pradžių, ir atrodo pradėjo labai skubėti.
— Kaip tai nėra? Jūs ką tik pasakėte, kad už kažkieno nesumokėtą vandenį sumoku aš. Aš niekaip nesuprantu, kodėl turėčiau būti atsakingas už žmonių, kurių gal net nepažįstu veiksmus ir būti baudžiamas, nes tie kas turėtų tuo rūpintis negali ar nenori, nes jiems taip patogiau, surasti tikrojo kaltininko, skolininko ar vagies. Aš abejoju tokių veiksmų teisumu ir manau, kad galėčiau paduoti tinklus, vamzdžius ar ką ten į teismą ir prisiteisti tuos pinigus, kuriuos jie neteisėtu būdu iš manęs užvaldė, o kadangi tai įmonė tai dar ir palūkanas nuo tos sumos, kurią aš investavau, nors ir nežinodamas to, į tą įmonę, – tęsiau aš, jau pro duris sprunkančiam, sumišusiu veidu skaitliukų tikrintojui.
Kaip iš tikro yra, ar tie pinigai, kuriuos mes sumokame už savo nesąžiningus kaimynus yra teisėtai iš mūsų reikalaujami ir ar mes turime būti verčiami atsakyti už pažeidimus, kurių nepadarėme?
Ar čia koks nors ne visiškai teisiškai pagrįstas, iš Sovietų Armijos paveldėtas, kolektyvinio auklėjimo metodas, kai ten, už vieno kareivio padarytą prasižengimą būdavo baudžiamas visas būrys ir nekaltai apkaltinti būrio nariai, tarpusavyje, išsiaiškindavo ir „savo teismą“ padarydavo tikrajam kaltininkui?
Informacija atspausdinta iš: Ramūno Blavaščiūno (iSapiens) – blogas
https://isapiens.blavasciunas.com/2013/05/ar-tureciau-sedeti-kalejime-uz-kaimyno-padaryta-nusikaltima/
2013-05-17 (15:07)
Ankstus rytas – maždaug 13 val…
LOOOOL :)
2013-05-17 (16:14)
Na taip, kai nueini miegoti po 9 ryte, tai 13… dar anksti :)
2013-05-17 (15:13)
o parašyta įdomiai, ir skaitoma lengvai.
o pati tema – OMG, aš ir nieko apie tai negirdėjęs. keista, keista.
2013-05-17 (16:16)
Tai čia Lietuvoje :) ar tu jau grįžai?
2013-05-17 (16:21)
na, negrįžau, bet save labiau laikau gyvenančiu Lietuvoj, nei ar tai Švedijoj ar tai Norvegijoj ar kur ten… :)
2013-05-17 (16:23)
Tai geriau taip tegul ir būna, gyvenk ten, bet galvok – kad Lietuvoje :)