Man Ray

(1890/08/27-1976/11/18)

Visi kritikai turi būti nužudyti. ~ Man Ray ~

Gimęs South Philadelphia (Pensilvanijos valstija, JAV), Rusijos žydų emigrantų šeimoje kaip Emmanuel Radnitzky. Stengdamiesi apsisaugoti nuo etninės diskriminacijos ir plintančios antisemitizmo bangos, Emmanuel’io šeima pakeitė savo pavardę į Ray, o Emmanuel’is, kuris mažybiniu vardu buvo vadinamas „Manny“ – pakeitė savo vardą į Man ir pradėjo naudoti Man Ray, kaip jungtinį vieną vardą.

Man Ray atskleidė labai nedaug duomenų apie savo šeimą ir net nenorėjo pripažinti, kad kada nors jo vardas ir pavardė buvo ne Man Ray. Man Ray tėvas dirbo drabužių gamykloje ir turėjo nedidelį siuvimo verslą. Jo vaikai, nuo jaunų dienų padėdavo jam darbuotis, o Man’o mama mėgo kurti rūbus šeimai iš nedidelių medžiagos atraižų.

Man Rey stengėsi atsiriboti nuo savo šeimos verslo, tačiau siuvimas paliko neišdildomą atspaudą jo kūryboje: manekenai, lygintuvai, siuvimo mašinos, adatos, segtukai, siūlų gijos, medžiagų gabalėliai – visa tai galima rasti beveik visuose jo kūriniuose, nepriklausomai nuo žanro.

Aš piešiu tai, kas negali būti nufotografuota, tai kas ateina iš sapnų, svajonių ar pasąmonės. Aš fotografuoju tai, ko nenoriu piešti – tai kas jau egzistuoja. ~ Man Ray ~

Fotografija Man Ray susidomėjo ne iš karto – pirmoji jo aistra buvo tapyba. Iki tol, kol Man Ray vardas pradėjo asocijuotis su dadaizmu ir avangardu – jo tapybos darbai priminė klasikinių dailininkų tapybos darbus. Jo darbams ne mažą įtaką padarė apsilankymai, vieno garsiausių 20a. fotografų – Alfred Stiglitz galerijoje. Man Ray pradėjo eksperimentuoti pačiuose įvairiausiuose žanruose nuo abstrakcijos iki futurizmo.

Man Ray laikomas dažų purškimo metodo dailėje atradėju ir lengvos Man Ray rankos pagalba aerografas dailėje tapo tokia pat įprasta priemone kaip ir teptukas. Būdamas Niujorko dadaistų judėjimo dalyviu, Man Ray labai daug prisidėjo prie šio žanro populiarinimo JAV.

Iš prigimties mėgstantis eksperimentuoti, Man Ray negalėjo susilaikyti nuo pagundos paeksperimentuoti su fotografija. Pradžioje, fotoaparatą jis naudodavo tik savo darbų fotografavimui. Nors fotografavimas prieštaravo jo įsitikinimams ir protestui prieš meno automatizavimą, jis greitai susidomėjo neribotomis piešimo šviesa galimybėmis. Neapsiribodamas klasikiniais fotografavimo metodais, jis daug eksperimentavo su kompozicija, tepliodavo objektyvo stiklą žele ir kūrė nuotraukas naudodamas eilę alternatyvių būdų, tačiau eksperimentuodamas su fotografija, Man Ray neskubėjo atsisveikinti su tapyba.

Persikėlęs gyventi į Paryžių, Man Ray dar ilgokai į fotografiją žiūrėjo kaip į laikiną hobį. Žmonės miniomis vaikščiojo žiūrėti jo „L’Enigme d’Isidore Ducasse“ („Izidoro Dukaso paslaptis“)[1] – siuvimo mašinos su prie jos padėtu lietsargiu, susuktų į karinį pledą ir perrištų virve, bet nežiūrint Man Ray darbų populiarumo, žiūrovai neskubėjo įsigyti ko nors iš jo darbų.

Gali būti, kad jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip ir būtinybė nebūtų vertusi Man Ray fotografuoti – pasaulis taip ir nebūtų sužinojęs apie gabų fotografą.

Man Ray užsakovų ratas vis plėtėsi: jis fotografavo pažįstamus ir draugus, savo klientų žmonas ir meilužes, kaskart gaudamas vis pelningesnius užsakymus ir netrukus tapo fotografų „elito“ nariu būdamas vienu madingiausiu ir geriausiai apmokamų fotografų Paryžiuje.

Paryžius tai ne tik miestas – Paryžius tai požiūris, gyvenimo poezija, filosofija. Paryžiečių mentaliteto ypatumai, be viso kito, išsiskyrė dar ir tuo, kad garsiausi paryžietiškos bohemos atstovai turėjo ne mažesnę įtaką nei valstybės galva.

Užimti aukščiausias pozicijas Paryžiaus fotografų sąrašuose ir iš tiesų išgarsėti – Man Ray padėjo vienas, jo gyvenimą pakeitęs, susitikimas. Man Ray susipažino su viena paryžietiškos bohemos atstove – neoficialia jos karaliene – Kiki de Montparnasse[2]. Šio susitikimo rezultatas – „Le Violon d’Ingres“ (Ingro smuikas)[3], garsi Man Ray nuotrauka, kurią sunku pavadinti vien tik fotografija: tai ir fotografija ir koliažas ir siurrealistinis poetinis piešinys. Vėliau, Kiki tapo Man Ray modeliu bei meiluže ir fotografo populiarumas šoktelėjo į pačias aukštumas.

Netikėti susitikimai fotografo gyvenime vaidino nemažą rolę. Kartą prie fotografo priėjo mergina ir prisistatė kaip jo nauja studentė. Man Ray pasakė, kad nesiruošia imti studentų ir artimiausiu metu net planuoja išvykti iš šalies. Ji pasakė, jog apie tai žino ir išvažiuos su juo. Tokia buvo Man Ray pažintis su Lee Miller[4]. Netrukus Miller tapo fotografo asistente, mylimąja ir įkvėpėja.

Bendradarbiavimo su Lee Miller, kuri pasirodė esanti talentinga fotografė, periodas buvo vaisingas. Per tris bendravimo su savo asistente metus, Man Ray prie jos prisirišo ir labai išgyveno jos išvykimą į Niujorką. Bet praėjus visai nedaug laiko, Man Ray jau turėjo naują asistentę.

Be įvairiausių fotografinių eksperimentų, Man Ray buvo dar ir puikus portretistas. Jis sėkmingai bendradarbiavo su pačiais garsiausiais pasaulio mados žurnalais: „Vogue“, „Harper’s Bazaar“, „Vanity Fair“ ir „Vu“.

Prasidėjus fašistinės Vokietijos pasaulinei ekspansijai – Man Ray iki paskutinio momento delsė palikti Paryžių ir išvyko iš jo tik Vokietijos kariuomenei pradėjus Paryžiaus okupaciją. Jis išvyko į JAV, Paryžiuje palikdamas visą savo turtą, pomėgius, jauną šokėją Adrienne Fidelin ir beveik visus savo kūrinius.

Amerikoje Man Ray laukė nusivylimas, nes čia jis buvo žinomas tik kaip gabus fotografas. Būdamas iš prigimties emocionalus, jis labai tai išgyveno ir net jautėsi įžeistas.Jis nefotografavo ir vėl ėmėsi dailės, nes pinigai atsivežti iš Prancūzijos tirpo kaip ledas saulėje. Fotografija užsiimti jis atsisakė ir sakė, kad kurti tai dieviškas reikalas, o kopijuoti tai, kas jau padaryta – žmogiškas.

Atsisakęs „kopijuoti tai kas jau sukurta“, pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas, kurdamas dizainą ir skaitydamas paskaitas. Jo paveikslus pirkdavo nenoriai, o Man Ray gyvenimas buvo panašus į poilsį nuo kūrybos: ramus, saikingas radikaliai skirtingas nuo to, kurį jis gyveno Paryžiuje.

Nors Man Ray dar paims fotoaparatą į rankas, bet jo – kaip fotografo aktyvios kūrybos periodas baigėsi tada, kai jis išvyko iš Paryžiaus.

Man Ray indėlis į fotografiją buvo toks didelis, kad dabartinė fotografo šlovė jį pasivijo praėjus dvidešimčiai metų – 60-tais praeito šimtmečio metais. Tada jis jau vėl gyveno Paryžiuje, į kurį sugrįžo 1951-tais.

Nežiūrint to, kad fotografas nedalyvavo nei vienoje parodoje, kurios buvo rengiamos 40-ais praeito šimtmečio metais, jis buvo, fotografijos bienalės vykusios 1961 metais Venecijoje metu, apdovanotas aukso medaliu. Po metų, 1962-tais metais jis surengė savo pirmą personalinę parodą Paryžiuje. Po keturių metų parodą Los Angeles (JAV) ir nuo to momento jo parodos organizuojamos reguliariai, įvairiuose pasaulio miestuose. 1999 metais, Amerikos leidinys „ARTnews“ jį paskelbė vienu iš 25 žinomiausių 20 a. menininkų.

Man Ray mirė Paryžiuje, eidamas 87-tus metus. Užrašas ant fotografo antkapio: „Nešališkas, bet ir neabejingas“, skamba keistai tiems kas pažinojo Man Ray – emocingą, sproginėjančią ir labai spalvingą asmenybę.

Man Ray žmona – šokėja ir modelis Juliet Browner, įkūrė Man Ray vardo fondą, kuris užsiima fotografo parodų organizavimu ir nuotraukų albumų leidyba. Juliet mirė 1991 metais, palaidota šalia savo vyro, ant jos antkapio iškalta – „vėl kartu“.

Šiame straipsnyje nuotraukos demonstruojamos išskirtinai švietimo ir susipažinimo tikslu.