Manuel Álvarez Bravo

(1902/02/04–2002/10/19)

Pagrindinis fotografo įrankis yra jo akys. Keista, tačiau daug fotografų, vietoje to, kad naudotųsi savosiomis – renkasi kito fotografo akis, buvusio ar esamo. Šitie fotografai yra akli.

~ Manuel Álvarez Bravo ~

Manuel Álvarez Bravo buvo vienas iš didžių 20a. fotografų. Reikia paminėti, kad jis nebaigė jokių specialių fotografijos mokslų ir, kaip fotografas, buvo savamokslis. Jo fotografinės idėjos gimdavo jo aplinkoje, kultūroje ir laikotarpyje, tačiau yra ne svetimos bet kurios visuomenės atstovams visame pasaulyje. Diego Rivera[1] jo darbus yra pavadinęs gilia ir išskirtina poezija. Jis sakė, kad tai lyg mažos, ore sustingusios dalelytės atspindinčios šviesą kai skverbiasi į tamsų kambarį.

Gimė Manuel Álvarez Bravo 1902 vasario 4 dieną ir augo menui palankioje aplinkoje. Jo tėvas, pagal profesiją mokytojas, daug tapė, fotografavo, rašė ir buvo kelių pastatytų pjesių autorius. Jo senelis buvo profesionalus portretistas.

Revoliucija prasidėjo kai Manuel buvo aštuoneri. Ji paliko gilius prisiminimus. Iš klasės girdėjosi šūviai, o dažnai žaisdamas po pamokų jis aptikdavo lavonų kūnus. Jo nuotraukose mirtis vaidino svarbų vaidmenį. Kai Manuel Álvarez Bravo sukako 13 metų, jis turėjo mesti mokyklą. Pradžioje jis dirbo tarnautoju prancūzų kompanijoje, o vėliau, vakarais studijuodamas buhalteriją dirbo Meksikos iždo departamente, bet jo širdis buvo visai kitur. Sekančiais metais, jis pradėjo lankyti vakarines literatūros, muzikos ir dailės studijas San Carlos akademijoje.

Jo meilė literatūrai vėliau atsiskleidė ir jo fotografijų pavadinimuose. „Blogiausias dalykas, kurį galima padaryti su nuotrauka tai nesuteikti jai pavadinimo“, sakė fotografas. Muzika taip pat turėjo didelės įtakos jo kūrybai. Ypač jis mėgo Bach’ą ir italų baroką.

Su fotografija jis susipažino 1923 metais, vokiečių fotografo Hugo Brehme[2] dėka. 1924 metais Manuel Álvarez Bravo nusipirko pirmąjį fotoaparatą. Hugo Brehme[1] padedamas ir vartydamas prenumeruojamus Amerikos fotografijos žurnalus, jis pradėjo fotografuoti. Tai buvo eksperimentų metas, kuris 1926 metais atnešęs ir pirmąjį pripažinimą – Manuel Álvarez Bravo laimėjo pirmą vietą regioninėje fotografijų parodoje.

Tačiau, 1927 metais Manuel Álvarez Bravo gyvenime įvyko lūžis, pasikeitė jo suvokimas ir tai radikaliai pakeitė jo darbus – jis sutiko fotografę, buvusią Edward Weston meilužę, Tina Modotti. Ji taip jį paveikė, kad vėliau jis sunaikino savo ankstyvuosius darbus ir pašventė save intelektualiai ir kultūrinei Meksiko miesto daliai. Modotti paragintas, jis kelis savo darbus nusiuntė Edward Weston ir entuziastingasis Weston atsiuntė jam padrąsinimo laišką. Neužilgo, Manuel Álvarez Bravo tapo pagrindine figūra Meksikos meno judėjime.

1930 metais, Manuel Álvarez Bravo išeina iš valstybino darbo ir užsiima tik laisvai samdomo fotografo veikla. Kai Tina Modotti už politinę veiklą buvo išsiųsta iš šalies, ji paliko jam savo fotoaparatą ir darbą Folkways žurnale. Būtent šiam žurnalui, jis fotografavo Muralists – Rivera, Siqueiros, Orozco ir kitų garsių to meto dailininkų darbus.

30-ji praeito šimtmečio metai buvo patys vaisingiausi Alvarez Bravo kūryboje. Jis nusigręžė nuo, jo ankstyvame kūrybos etape, dariusios įtaką Europos ir prabilo Meksikietiškai. Jo nuotraukas tapo sudėtingesnės, vis dažniau galima pastebėti atsirandant kraujo, mirties, religijos akcentus.

Savo darbuose jis pradėjo spręsti paradoksalias ir dviprasmiškas savo šalies kultūros problemas. Miesto gatvės, prigrūstos prekių parduotuvių vitrinos, skelbimai, žmonės tapo jo nuotraukų pagrindine tema. Jis specialiai naudoja didelę kamerą, kuri leidžia atspausdinti detalesnį vaizdą ir ji pilnai atitinka jo būdą: apgalvotą ir intelektualų.

Tuo laikotarpi jus sutiko du didžiuosius pasaulio fotografus – Paul Strand ir Henri Cartier-Bresson. Strand jis supažindino su Meksiku ir jie kurį laiką kartu dirbo.

1938 metais per Diego Rivera[1] jis susipažįsta su siurrealistu Andre Breton, kurį Manuel Álvarez Bravo darbai tiesiog užbūrė. Grįžęs į Paryžių Breton savo organizuojamoje parodoje eksponavo Manuel Álvarez Bravo darbus. Taip pat Bretonas pas Manuel Álvarez Bravo užsakė katalogo viršelį, bet cenzoriai jį atmetė. Meksika nebuvo pasiruošusi gulinčios apnuogintos moters apvyniotos tvarsčiais šalia kaktusų nuotraukai – sąsajos buvo per daug tiesmukos.

Tačiau siurrealizmas Manuel Álvarez Bravo buvo per daug ribotas, jis neturėjo jokių sąsajų su Meksika.

1940–1950 metais jis mokytojavo ir fotografavo kino industrijai. 1959 metais jis tapo vienu iš Fondo Editorial de la Plástica Mexicana, leidusio Meksikos meno knygas, įkūrėjų. Jis mažai fotografavo ir, panašu, pasaulis po truputį pradėjo jį pamiršti.

Tačiau 70-ų, praeito šimtmečio metų pradžioje atėjo užtarnautas pripažinimas, kurį lydėjo daugybė jo darbų parodų Meksikoje ir už jos ribų ir pavertė jį vienu didžiausių modernaus meno meistrų.

Manuel Álvarez Bravo fotografavo iki savo paskutiniųjų dienų. Kai jis jau nebegalėjo laisvai judėti, jis fotografavo aktus. „Tai buvo darbas, kuriuo vargu ar kuris galėtų skųstis“, kalbėjo fotografas, bet jam labai trūko miesto gatvių gyvenimo.

Savęs jis niekados nelaikė amatininku ir atspaudų kokybė nebuvo jo pagrindinis rūpestis.

Manuel Álvarez Bravo mirė sulaukęs 100 metų, 2002 spalio 19 dieną, pragyvenęs labiausiai neramų laikotarpį Meksikos istorijoje. Laikotarpį, kuris formavo jo matymą ir vertė kurti.