Horst P. Horst

(1906/08/14 – 1999/11/18)

Šešiasdešimt metų trukęs (1931–1991) Horst’o indėlis į XXa. mados ir portreto fotografiją yra nepaprastai reikšmingas. Per šį laikotarpį jo vardas — Horst P. Horst — tapo legenda, kokybės ženklu ir stilingų, elegantiškų, prabangaus žavesio nuotraukų sinonimu.

Horst Paul Albert Bohrmann gimė 1906 m. rugpjūčio 14 d., Weißenfels-an-der-Saale (Vokietija), Klara’os (Schönbrodt) ir prekybininko Max Bohrmann’o šeimoje.

Horst’o motina buvo istorijos ir gamtos mylėtoja, o taip pat užsidegusi Meissen’o porceliano kolekcionierė. Pirmąsias dvi savo aistras ji perdavė ir jaunesniajam sūnui — Horst’ui. Būdamas trimis metais jaunesnis už savo brolį Heinz’ą, Horst’as visą savo jaunystę jautė, kad į jį žiūrima kaip į antrąjį pagal gerumą, o jo vyresnysis brolis buvo auginamas kaip verslininkas, šeimos verslo perėmėjas ir buvo tėvo numylėtinis. Tikriausiai būtent tai, vėliau, ir pastūmėjo Horst’ą išvykti ir savarankiškai įrodyti savo individualumą. Paauglystėje Horst’o sutiktos šokėjos Evan Weidemann, jo pirmosios intymios draugės, dėka jis susidomėjo avangardu. 1920 metų pabaigoje Horst’as studijavo Hamburgo menų mokykloje, o vėliau išvyko į Paryžių tęsti studijų pas architektą Le Corbusier[1].

Būdamas Paryžiuje Horts’as susidraugavo su visa eile menininkų bendruomenės narių ir dažnai lankydavosi daugelyje galerijų. 1930 jis susitiko su Pusiau amerikiečiu, pusiau pabaltijiečiu, Vogue žurnalo fotografu baronu George Hoyningen-Huene[2] ir tapo jo padėjėju, kartais modeliu ir meilužiu. Pirmoji, pradėjusi Horst’o kelią į pripažinimą, nuotrauka buvo išspausdinta 1931 metų lapkričio mėnesio prancūziškame Vogue, tai buvo visą puslapį užimanti reklama, kurioje modelis laikė Klytia kvepalų buteliuką.

Pirmoji jo paroda buvo surengta La Plume d’Or, Paryžiuje 1932-ais metais. Parodos apžvalgą parašė Janet Flanner, o parodai pasibaigus ją išspausdino The New Yorker. Ši apžvalga akimirksniu Horst’ą padarė populiariu. Pirmasis garsenybių ciklo, kurį jis fotografavo visą gyvenimą, portretas buvo Bette Davis[3], nufotografuotas tais pačiais metais kaip ir jo pirmoji paroda. Vėliau, dviejų metų bėgyje, jis nufotografavo Noël Coward[4], Yvonne Printemps[5], Lisa Fonssagrives[6], Luchino Visconti di Modrone[7], kunigaikštį Fulco di Verdura[8], baroną Nicolas de Gunzburg[9], princesę Natalia Pavlovna Paley[10], Daisy Fellowes[11], Graikijos ir Danijos princesę Mariną[12], Cole Porter[13], Elsa Schiaparelli[14], ir t.t.

Horst’as trumpam užsuko namo į Weissenfels, kad išspręsti jo ir jo tėvų ginčą dėl Horst’o pasirinkto karjeros kelio. Vizitas nebuvo ilgas, nes Horstas turėjo išvykti į Londoną atlikti savo pirmojo rimto užsakymo su Gertrude Lawrence – Amerikietiško „Vogue“ žurnalo redakcijai. Tik ką iš New Yourk’o grįžusi Gertrude Lawrence nebuvo tradiciškai graži, tačiau ji mokėjo elegantiškai ir natūraliai pozuoti dėvėdama Schiaparelli rūbus. Horstas ją fotografavo prie savo paties sukurto fono, naudodamas šoninę šviesą, kuri modelį pusiau paslėpė šešėlyje ir suteikė nuotraukai mistiškumo ir metė „zebriškus“ šešėlius ant jos kūno.

Po šlovę atnešusios The New Yorker Horst’o darbų recenzijos, Condé Nast — Vogue įkūrėjas ir redaktorius, pakvietė Horst’ą į New York’ą bandomąjam šešių mėnesių laikotarpiui.

1937 metais Horst’as išsiuomavo butą New York’e. Būdamas Amerikoje Horst’as susitiko su Coco Chanel, kurią vadino „viso reikalo karaliene“ ir fotografavo jos darbus trisdešimt metų.

1938 metais jis susipažino su Valentine Lawford – Britanijos diplomate ir gyveno kartu su ja iki jos mirties 1991. Jie turėjo įsivaikinę sūnų Richard’ą.

1941 metais Horst’as pateikė prašymą dėl JAV pilietybės. 1942 metais praėjo JAV kariuomenės sveikatos patikrinimą ir 1943 metų liepos 2 d. įstojo į JAV karines pajėgas. Tų pačių metų spalio 21 dieną jam buvo suteikta Amerikos pilietybė ir jis tapo armijos fotografu. Daugelis to meto jo darbų buvo spausdinami JAV karinių pajėgų žurnale „Belvoir Castle“. 1943 metais jis fotografavo JAV prezidentą Harry S. Truman’ą, su kuriuo tapo draugais ir vėliau, pokario laikotarpiu, Baltųjų rūmų kvietimu, fotografuodavo visas pirmąsias šalies damas. 1947 metais jis persikėlė į naujus namus Oyster Bay, New York, kurių dizainą kūrė pats įkvėptas namų matytų Tunise dar bendravimo su Hoyningen-Huene[2] metu.

Horst’as geriausiai žinomas kaip moterų mados fotografas, tačiau jis fotografavo ir interjerą, natiurmortus bei portretus. Viena iš 20a. garsių nuotraukų priklauso Hprst P. Horstui, tai „Mainbocher’io korsetas“ nufotografuotas Paryžiaus Vogue studijoje 1939 metais. Net ir dabar, „Mainbocher’io korsetas“ įkvepia tokius dizainerius kaip Donna Karan .

Horst’as labai daug dėmesio skyrė pasiruošimui fotosesijai, šviesai ir priedams, kurių jis naudojo tikrai nemažai… visa tai jis paruošdavo iš anksto. Dažniausiai pasitaikantis Horst’o apšvietimas buvo keturios taškinės studijinės lempos ir viena jų šviesdavo iš viršaus. Labai retais atvejais Horst’o nuotraukose pamatysime šešėlius patenkančius ant fono. Atrodo, kad Horstas labai retai (jei išvis) naudojo filtrus. Dauguma jo nuotraukų yra juodai baltos, tačiau net ir spalvotose jis dažnai „prigesindavo“ spalvas suteikdamas joms monochromatinį „skonį“. Jis nufotografavo visą eilę Robert Denning’o ir Vincent Fourcade’o iš Denning & Fourcade kurtų interjerų ir dažnai lankydavosi jų namuose Manhattan’e ir Long Island’e. Nufotografavęs, Horst’as paprastai atiduodavo kadro ryškinimą, spausdinimą, karpymą ir tvarkymą į kitų rankas.

Tuo metu, beveik visos mados fotografijos buvo fotografuojamos studijose, naudojant įvairias papildomas instaliacijas. Prancūzų Vogue studija buvo kimšte prikimšta taškinių lempų, kurias Horst’as naudojo sukurti „operinį efektą“ apšviečiant svarbiausias rūbo dalis, o modelio veidą paliekant šešėlyje. Modelio metamą šešėlį jis įkomponuodavo į nuotrauką taip, kad jie atrodydavo ko ne svarbiausiu nuotraukos elementu. Kadangi 8×10 kameros reikalavo ilgo išlaikymo, jo modeliai pozuodavo manieringose ir formaliose pozose. Ir vietoje to, kad prasidėjus fotosesijai sušukti „na ką, pavarom?!…“ smagios muzikos fone, buvo mandagiai sakoma „Prašau nejudėti“, „Prašau sulaikyti šią šypseną“…

Fotografuojant vieną iš jo žinomiausių — Marlene Dietrich — portretų 1942 metais, Marlene užprotestavo numatytą apšvietimą, tačiau Horst’as vistiek ją fotografavo taip kaip buvo sugalvojęs. M. Dietrich rezultatas patiko ir ji vėliau tas nuotraukas dažnai naudojo spaudoje.

60-ais praeito šimtmečio metais Vogue redaktorės Diana’os Vreeland paskatintas Horst’as pradeda fotografuoti seriją vaizduojančią tarptautinės aukštuomenės žmonių gyvenimą.

1990 metais Madonna’a savo “Vogue” muzikiniame klipe atkūrė kelias garsias Horst’o nuotraukas, įskaitant ir 1939-ųjų "Mainbocher’io korsetą“.

Paskutinė Horst’o — Kent’o princesės Michael’ės — nuotrauka, buvo atspausdinta angliškajame Vogue žurnale 1991 metais. Toje nuotraukoje princesė nusifotografavo su diadema priklausiusia jos anytai, princesei Marina’i, fotografuotai Horst’o 1934 metais.

1992 metais Horst’as liovėsi fotografavęs dėl blogo regėjimo.

1996 metais Horst’ą tarptautinis fotografijos centras New York’e apdovanotas "Master of Photography“ prizu.

1999 metų lapkričio 18 dieną, Horst P. Horst, sulaukęs 93 metų amžiaus, mirė savo namuose Palm Beach Gardens, Florida, JAV.

 

 

P.S. Jei kas norėtų plačiau paskaityti apie Horst P. Horst gyvenimą, panarplioti jo gyvenimo peripetijas, susipažinti su to meto mados foto-industrija ir turėti nediduką jo garsiausių darbų albumėlį, rekomenduoju knygutę „Horst Portraits“ (ISBN–10: 0810941635 | ISBN–13: 978–0810941632 arba ISBN 10: 1855143259 / 1–85514–325–9 ISBN 13: 9781855143258) — tai mano asmeninė rekomendacija ir nuomonė.