Henri Cartier-Bresson

(1908/08/22 − 2004/08/03)

Sudėtingiausias man dalykas yra portretas. Reikia pasistengti užkišti kamerą tarp žmogaus odos ir jo marškinių.

Henri Cartier-Bresson’as gimė 1908 m. rugpjūčio 22 d. Prancūzijoje, Chanteloup’ėje, Seine-et-Marne netoli Paryžiaus, turtingo tekstilės pramonininko šeimoje ir buvo vyriausias iš penkių vaikų. Henri tėvas tikėjosi, kad sūnūs kada nors perims šeimos verslą, tačiau jam ši tėvo mintimis atrodė ganėtinai nuobodi.

Būdamas penkerių metų pirmą kartą, pastūmėtas dėdės Luis’o, talentingo dailininko, susidomėjo aliejine tapyba. Dėdė ėmėsi mokyti Henri tapybos meno, tačiau šios pamokos truko neilgai, nes dėdė žuvo Pirmame pasauliniame kare.

1927 metais Bresson’as įstojo į dailės akademiją, kurios savininkas buvo dailininkas ir skulptorius André Lhote. Mokydamasis studijavo ir literatūrą, skaitė Dostojevskį, Schopenhauer’į, Nietzsche, Freud’ą, Hegel’į, Marx’ą ir Engels’ą. Apsilankęs su kitais studentais išspręsti muziejuje, susižavėjo moderniąja daile ir Renesanso dailininkų šedevrais. A. Lhote Bresson’ą vadino fotografijos mokytoju be fotoaparato. Jo taisyklių kupinas požiūris į meną, tikslus teorinis paruošimas H. Cartier-Bresson vėliau padėjo išspręsti meninės formos ir kompozicijos problemas. Besimokydamas Lhote akademijoje, H. Cartier-Bresson’as ėmė bendrauti su siurrealistinio judėjimo atstovais. Jį traukė polinkis į pasąmoningumą ir darbo atlikimas neatidėliojant.

H. Cartier-Bresson artistiškai brendo audringoje kultūrinėje ir politinėje aplinkoje. Jam buvo žinomos minėtos idėjos ir teorijos, bet jis nerado būdo joms išreikšti drobėje. Buvo nusivylęs savo eksperimentų rezultatais ir dėl to sunaikino didžiąją dalį savo ankstyvųjų tapybos darbų.

Nuo 1928 iki 1929 metų H. Cartier-Bresson lankė Kembridžo universitetą, kur studijavo anglų literatūrą ir meną. 1930 metais atliko privalomąją karinę tarnybą Prancūzijos armijoje.

1930 metais, vengrų foto žurnalisto Martin’o Munkacsi, padaryta spontaniškumo ir džiaugsmo gyvenimu kupina, trijų nuogų Afrikos berniukų, bėgančių į Tanganikos ežero bangas, nuotrauka Bresson’ui padarė didžiulį įspūdį ir paskatino tapybą iškeisti į fotografiją. Vėliau Bresson’as kalbėjo, kad pamatęs šią nuotrauką suprato, kad gali užfiksuoti amžinybę akimirksniu.

Užburtas avangardistinės atmosferos gaubusios Paryžių, tik ką baigęs karinę tarnybą, 1931 metais Bresson’as išvyko ieškoti nuotykių į Côte d’Ivoire’e (Dramblio Kaulo Krantas, Prancūzijos kolonija Afrikoje). Pragyvenimui pinigų gaudavo vietiniuose kaimuose parduodamas sumedžiotus paukščius ir žvėris. Medžioklės metodus jis vėliau panaudojo fotografijos technikoje. Côte d’Ivoire’e jis užsikrėtė karštlige, nuo kurios vos nenumirė. H. Cartier-Bresson’as į Afriką vežėsi paprastą, dovanų gautą, nešiojamą Brownie fotoaparatą, kuris leido jam sujungti jo senąją ir naująją aistras, tačiau iš tų laikų išliko tik septynios nuotraukos. Pagaliau pavargęs nuo valgymo tai ką sumedžiojo jis pasidavė. Tačiau Afrika užpildė jį nauja aistra – fotografija.

Vėliau, grįžęs į Prancūziją, Bresson’as įsigyja Leica fotoaparatą su 50mm objektyvu, kurios paprastas stilius ir puiki kokybė puikiai tinka ir apibūdinant fotografo darbus. Maža kamera leido išlikti anonimišku minioje ar intymioje akimirkoje ir tai buvo esminis momentas įveikiant formalų ir nenatūralų žmonių elgesį, kai šie pastebi, jog yra fotografuojami. Anonimiškumą H. Cartier-Bresson patobulino blizgias „Leica“ dalis nudažydamas baltai. Atsivėrė naujos fotografijos galimybės – gebėjimas fiksuoti pasaulį tikroje judesio ir transformacijos būsenoje. Redaktoriai pastebėjo, kad Bresson’as mieliau fotografuoja nei redaguoja, spausdina bei publikuoja savo darbus.

H. Cartier-Bresson’as nenustygdamas fotografavo Berlyne, Briuselyje, Varšuvoje, Prahoje, Budapešte ir Madride. Jo fotografijos pirmą kartą eksponuotos Julien Levy galerijoje New York’e 1932 metais, vėliau „Ataneo“ klube Madride. 1934 metais Meksike jis surengė parodą kartu su Manuel Álvarez Bravo. Pradžioje H. Cartier-Bresson’as gimtąją Prancūziją fotografavo nedaug.

1934 m. H. Cartier-Bresson’as susipažino su jaunu Lenkijos intelektualu, fotografu David ‘Chim’ Seymour[1]. Jo dėka H. Cartier-Bresson’as susipažino su vengrų fotografu Robert Capa[2]. Trise 1930-taisiais jie dalinosi studija ir Capa[2] tapo H. Cartier-Bresson’o patarėju.

1935 metais H. Cartier-Bresson’as išvyko į JAV, kur buvo kviečiamas pademonstruoti savo darbus New York’o Levy galerijoje. Kartu buvo eksponuojami ir kolegų fotografų Walker Evans ir Manuel Alvarez Bravo darbai. Carmel Snow iš „Harper’s Bazaar“ davė jam mados užduotį, kurią įgyvendinti jam sekėsi sunkiai, nes Bresson’as net nenutuokė kaip vadovauti ir bendrauti su modeliais. Nepaisant to C. Snow buvo pirmoji Amerikos redaktorė išspausdinusi H. Cartier-Bresson’o darbus žurnale. Parodos JAV metu Bresson’as susipažino su dar vienu fotografu – Paul Strand, kuris eksperimentavo kino žanre.

Grįžęs į Prancūziją, ir vis dar sužavėtas Paul Strand’o darbų, H. Cartier-Bresson’as paliko fotografiją ir įsidarbino pas filmų režisierių Jean Renoir’ą kur vaidino dviejuose jo režisuotuose filmuose: 1936 „Partie de campagne“ ir 1939 „La Regle du jeu“. J. Renoir’as vertė H. Cartier-Bresson’ą vaidinti, kad šis suprastų, ką reiškia būti kitoje kameros pusėje. H. Cartier-Bresson’as taip pat padėjo J. Renoir’ui kurti filmą Komunistų partijai apie 200 šeimų, pabėgusių iš Prancūzijos, tarp kurių buvo ir jo paties šeima. Per Ispanijos pilietinį karą, kad paremtų Respubliką medicininėmis paslaugomis, H. Cartier-Bresson’as kartu su Herbert Kline režisavo antifašistinį filmą.

H. Cartier-Bressono pirmos foto žurnalistinės nuotraukos buvo išspausdintos 1937 metais, kai jis prancūzų savaitraščiui „Regards“ nušvietė karaliaus Jurgio VI karūnaciją. Jis susikoncentravo ties Londono gatvėse naująjį monarchą dievinančiais gerbėjais ir nefotografavo paties karaliaus, o nuotraukas, nesiryždamas naudoti pilno šeimos vardo pasirašė „Cartier“.

1937 m. H. Cartier-Bressonas vedė javiečių šokėją Ratną Mohini. 1937–1939 metais H. Cartier-Bressonas dirbo fotografu prancūzų komunistų vakariniame laikraštyje „Ce Soir“, tačiau nebuvo partijos narys.

Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, H. Cartier-Bresson’as įstojo į Prancūzijos armiją kaip kapralas filmų ir fotografijų padalinyje. 1940 metais Bresson’as paimamas į nelaisvę. Po dviejų nesėkmingų bandymų pabėgti, trečiasis kartas 1943 metais būna sėkmingas. Pabėgęs Bresson’as išsikasė savo numylėtą „Leica“, kurį buvo paslėpęs fermoje ten, kur buvo suimtas ir prisijungia prie organizacijos padedančios pabėgėliams ir kaliniams. 1945 metais, su grupe profesionalių žurnalistų jis fotografuoja Paryžiaus išlaisvinimą, o vėliau nufilmuoja dokumentinį filmą „Le Retour“ (Sugrįžimas). Filmas premjera įvyko 1947 metais kartu su pirmąja knyga „The Photographs of Henri Cartier-Bresson“.

1947 metų pavasarį H. Cartier-Bresson kartu su Robert Capa, David Seymour[1] ir George Rodger’iu įkūrė „[Mangum Photos]“, kurios misija buvo „pajusti pulsą“ laiko ir žmonių, gyvenančių visur. Tikslas buvo naudoti fotografiją humaniškumui ugdyti ir aprūpinti įspūdingomis fotografijomis. R. Capa’os[2] proto vaisius – „Magnum Photos“ – buvo kooperacinė nuotraukų agentūra, kurios savininkai buvo jos nariai. Komanda padalijo fotografijų užduotis nariams. G. Rodger, kuris po Antrojo pasaulinio karo ramiai gyveno Londone, turėjo nušviesti Afriką ir vidurio rytus. D. Seymour[1], mokėjęs daugiausia Europos kalbų, turėjo dirbti Europoje. H. Cartier-Bresson buvo paskirtas į Indiją ir Kiniją. Vandivert, palikęs „Life“, turėjo dirbti Amerikoje, o R. Capa[2] bet kur, kur tik atsirastų užduotis. Maria Eisner vadovavo Paryžiaus ofisui, o Rita Vandivert, Vandiverto žmona, Niujorko ofisui ir tapo „Magnum Photos“ prezidente.

Tarptautinį pripažinimą H. Cartier-Bresson’as pelnė reportažais iš Gandhi laidotuvių Indijoje 1948 metais ir Kinijos civilinio karo pabaigos.

1952 metais Amerikoje išleista H. Cartier-Bresson’o knyga „Decisive Moment"[3], kurią sudarė 126 fotografijos iš Rytų ir Vakarų. Pagrindinė jo pratarmės mintis, XVII amžiaus kardinolo tekstas: „Il n’y a rien dans ce monde qui n’ait un moment decisif“[4], kurią Cartier-Bressonas pritaikė savo fotografavimo stiliui. 1957 metais H. Cartier-Bresson „Washington Post“ sakė: „Fotografija ne tokia kaip tapyba, ji kuriama sekundės dalimi, fotografavimo metu. Tavo akis privalo matyti kompoziciją ar išraišką, kurią pats gyvenimas tau siūlo, ir turi intuityviai jausti, kada nuspausti kameros užraktą. Tai yra momentas, kada fotografas yra kūrybiškas. Oop! Akimirka! Praleidai ją, ji dingo amžiams.“

Pirmoji H. Cartier-Bressono paroda Prancūzijoje įvyko 1955 metais Luvre, Marsan pavilijone.

Fotografuodamas H. Carier-Bresson’as aplankė daugybę pasaulio šalių – Kiniją, Meksiką, Kanadą, JAV, Indiją, Japoniją, Sovietų Sąjungą. Jis tapo pirmuoju Vakarų fotografu, kuriam buvo leista „laisvai“ fotografuoti pokario Sovietų Sąjungoje.

Jis niekada nenaudojo blykstės, nes tokią praktiką laikė „nemandagia… kaip ėjimas į koncertą su pistoletu rankoje“. Nuotraukų komponavimas vyko vaizdo ieškiklyje, o ne tamsiajame kambarėlyje. Tai jis įrodė beveik visas nuotraukas atspausdindamas pilno dydžio, be jokio apkarpymo ar kitokių manipuliacijų.

1966 metais Bresson’as palieka Magnum Photos ir visą savo dėmesį sutelkia ties senąja savo aistra – tapyba.

1967 metais išsiskyrė su pirmąja žmona ir po trejų metų vedė, trisdešimčia metų jaunesnę, fotografę Martine Franck.

Pirmą piešinių parodą H. Cartier-Bresson surengė „Carlton“ galerijoje, Niujorke 1975 metais.

H. Cartier-Bresson’as buvo vienas iš tų fotografų, kuris nemėgo būti fotografuojamas ir labiau už viską saugojo savo privatumą. Kai atsiėmė jam suteiktą garbės laipsnį Oxsford’o universitete 1975 metais, jis popieriaus lapu dengė veidą, kad išvengtų būti fotografuojamas, todėl nors jis pats padarė daug žymių žmonių portretų, jo paties veidas buvo mažai žinomas pasauliui (tai greičiausiai leido jam ramiai dirbti gatvėse). 2000 metais viename iš interviu H. Cartier-Bresson’as pabrėžė, kad jis ne nekentė būti fotografuojamas, bet nesmagiai jautėsi, kad yra fotografuojamas tik dėl to, kad jis žinomas. Savo nuotraukų nelaikė „menu“, sakydamas, jog tai tiktai jo vidinė reakcija į tai, kas tuo metu vyko.

2003 metais Bresson’as kartu su žmona Martine Franck ir dukterimi Mélanie, žengė svarbų žingsnį apsaugant savo kūrybinį palikimą įkurdami „Henri Cartier-Bresson’o fondą“.

Daugiau nei tris dešimtmečius praleido atlikdamas užduotis „Life“ ir kitiems žurnalams. Jis keliavo be apribojimų, liudydamas didžius XX amžiaus perversmus – Ispanijos pilietinį karą, Paryžiaus išlaisvinimą 1944 metais, studentų maištą Paryžiuje 1968 metais, Kinijos komunistų kritimą, Mahatmos Gandžio nužudymą, Berlyno sieną, Egipto dykumas. Jis stabtelėjo, kad įamžintų portretuose Albert Camus, Picasso, Colette, H. Matisse, E. Pound ir A. Giacometti. Dauguma jo nuotraukų yra paprastas kasdienis gyvenimas, užfiksuoti tariamai nesvarbūs, po to išnykę momentai.

Likus porai savaičių iki savo 96-tojo gimtadienio, 2004 metų rugpjūčio 3 dieną, Bresson’as mirė savo namuose Montjustin’e (Alpes-de-Haute-Provence, Prancūzija).