Helen Levitt

(1913/08/31–2009/03/29)

Helen Levitt – viena garsiausių Amerikos fotografių, tačiau šlovė ją aplankė toli gražu ne lygegrečiai su jos kūrybiniu ir profesionaliu augimu.

Nežiūrint to, kad Levitt buvo vos trisdešimties, kai jos pirmoji darbų paroda buvo atidaryta šiuolaikinio meno centre, pripažinimą ji pelnė tik visai neseniai, kai socialinės ir gatvės fotografijos populiarumas išaugo iki neregėtų aukštumų. Net Levitt darbų žinovai prisipažįsta, kad iš naujo peržvelgę jos darbus randa daug įdomių, iki tol nepastebėtų detalių, leidžiančių visai kitu rakursu pažvelgti į darbą ir jame atvaizduotą siužetą.

Helen Levitt augo Brukline. Dar mokydamasi mokykloje, Helen svajojo tapti dailininke, tačiau dailei reikiamų gabumų pas ją nebuvo. Metusi po mokyklos pradėtą aukštąjį mokslą, ji nusprendė savo karjerą susieti su fotografija ir pradėjo dirbti profesionalia fotografe.

Levitt fotografavo kaimynystėje esančių kvartalų gyventojus, kurie daugumoje atvejų buvo nepasiturintys tamsiaodžiai darbo klasės atstovai. Jau tada fotografė stengėsi savo nuotraukoms suteikti socialinę prasmę, kiek įmanoma geriau atvaizduojančią kasdieninę aplinką, kurioje dirbo ir gyveni paprasti žmonės. Tačiau vienas įvykis radikaliai pakeitė jos požiūrį į tai, ką galima pamatyti žiūrint pro fotoaparato ieškiklį.

1935 metais Levitt sutiko garsų prancūzų fotografą Henri Cartier-Bresson, o pamačiusi jo darbus suprato, kad fotografija tai – ne paprastas faktų dokumentavimas, o ištisas menas galintis pakeisti pasaulį. Bresson’o darbai Levitt įkvėpė ir eilei metų nulėmė jos fotografinį stilių.

Praėjus metams po susitikimo su didžiuoju fotografijos maestro, Levitt įsigijo 35-mm Leica fotoaparatą – tokį patį kokį naudojo Henri Cartier-Bresson’as ir išėjo ieškoti originalių siužetų savo fotoistorijoms Niujorko platybėse.

Pagrindiniai Hellen nuotraukų veikėjai – vaikai. Jie kreidelėmis piešia ant sienų ir šaligatvių, karstosi medžiais, atsukinėja gaisrinių hidrantus, šoka, žaidžia ar maivosi. Žiūrint į Levitt nuotraukas, gali pasirodyti, kad kiekvienas vaikas nuotraukoje tai atskira istorija.

Žmonės galvoja, kad aš labai myliu vaikus, tačiau taip nėra. Bent jau aš jų nemyliu labiau nei bet koks kitas žmogus. Paprasčiausiai jų visada pilna kieme…“, – apie savo santykį su vaikais sakė Helen Levitt.

Vaikai Levitt nuotraukose kitokie nei juos galima išvysti daugelio fotografų darbuose. Pavyzdžiui, berniukas su vyno buteliu Henri Cartier-Bresson’o nuotraukoje – jo akyse dega noras būti suaugusiu vyru, kuris jau gali gerti vyną. Levitt vaikai, priešingai – vaikiški, nesistengiantys pabėgti nuo vaikystės ar pasirodyti kitokiais nei iš tikrųjų yra.

Daugumoje Levitt darbų galima įžvelgti paslaptį, savotiškus spąstus žiūrovui, kuris verčiamas susimąstyti: į ką taip įdėmiai žiūri žmonės nuotraukoje, kodėl vaikas slepia veidą kepurėje, kodėl moteris „įnėrė“ į vaikišką vežimėlį, ką ji ten pamiršo… Fotomenininkei pavykdavo užfiksuoti esminį gatvės gyvenimo momentą. Kiekvienoje nuotraukoje gausu įvairių detalių, dinamikos ir emocinio užtaiso verčiančio tą nuotrauką prisiminti.

1940-tais metais Levitt dėl nežinomų priežasčių meta fotografiją ir prie jos sugrįžta tik praėjus dvidešimčiai metų. 1959 metais ji gavo Guggenheim’o stipendiją skirtą spalvotos fotografijos studijoms, o po kiek laiko iš jos buto buvo pavogti visi negatyvai – ilgamečio darbo rezultatas. Levitt net nesiruošė pasiduoti – ji vėl grįžo į gimtojo Niujorko gatves ir 1974 metais šiuolaikinio meno muziejuje žiūrovai galėjo išvysti jos naujus,spalvotus darbus, kurie buvo rodomi „slide-show“ principu. Spalvotas Helen Niujorkas nestipriai skyrėsi nuo juodai balto išsaugodamas savo nepakartojamumą ir žaismingumą.

Helen Lewitt, esant gyvai, buvo išleisti keturi jos darbų albumumai: „Way of Seeing“ 1965 metais, „Crosstown“ 2001, „Here and there“ 2004 ir „Slide show“ 2005. Levitt darbų parodos vyksta visame pasaulyje, tame tarpe ir Paryžiuje – mieste, kuriame ji svajojo apsilankyti, bet šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti.

Visą gyvenimą Levitt pragyveno Niujorke ir aktyviai fotografavo daugiau nei 60 metų.

Šiame straipsnyje nuotraukos demonstruojamos išskirtinai švietimo ir susipažinimo tikslu.