Robert Doisneau

Temos:

Žymos:

Susiję straipsniai:

Dalintis straipsniu:

Jei patinka mano blogas:

Robert Doisneau

(1912/04/14-1994/04/01)

Šis prancūzų fotografas, save vadinęs kadrų „žveju“, kitų dažnai vadinamas gatvės fotografijos poetu. Žiūrėdami Doisneau 1930–1980 metais padarytas nuotraukas mes stebime miesto ir jo žmonių socialinę istoriją.

robert-doisneau-autoportretas-su-rolleiflex-1947
Autoportretas su Rolleiflex, 1947

1925 metais, vargais negalais baigęs vidurinę mokyklą, Robertas įstojo į École Estienne Paryžiuje, kur studijavo graviravimą ir litografiją – tuo laiku jau merdėjančią profesiją ir Doisneau buvo gaila laiko iššvaistyto mokslui. Tačiau kai kurie istorikai mano, kad būtent šis mokslas leido jaunajam menininkui pajausti formą ir proporcijas, bei išugdė aistrą stebėti.

1929 metais, gavęs graverio-litografo diplomą Doisneau įsidarbina Ullmann’o grafinio meno studijoje kur gamino etiketes ir lipdukus skirtus farmacinėms kompanijoms, o studijoje atsiradus fotografo etatui, aštuoniolikmetis Robert’as į rankas paėmė fotoaparatą ir juo nešinas išėjo į gatvę. Įranga, kurią jis tuo metu naudojo,nebuvo tinkama fotografuoti judančius objektus, todėl Doisneau, kaip ir garsusis jo pirmtakas Eugène Atget, vaikščiodamas po miestą fotografavo plytų krūvas (pirmoji jo nuotrauka taip ir vadinasi – „plytų krūva“), tvoras, reklaminius skydus ir namus. Tačiau, skirtingai nei Atget, jis bandė išsaugoti Paryžiaus realybę ateinančioms kartoms ir daugiau dėmesio skyrė estetikai. “Galbūt mano graverio akys privertė mane atkreipti dėmesį į šią plytų krūvą, kur šviesa krito taip gerai" – rašė Doisneau apie savo pirmąją nuotrauką.

1967
Leroy optikos parduotuvė, 1967

Važinėjimasis riedučiais, 1955

Vyras žaidžiantis su lėktuvo modeliuku

Poilsis Granelle gatvėje, 1949


Mirtinai girtas valkata guli ant šaligatvio, 1952

Augalų sodas
FRANCE, PARIS, ST DENIS, ON THE QUAYS
Prieplaukoje
1953, EUROPE. FRANCE. PARIS. STREET SCENE. RUE PUJOL. CHILDREN

Vaikai

Šuo su ratukais, 1977
Muzikantas lietuje
Muzikantas lietuje
Robert Doisneau - Nukritęs arklys-1942
Nukritęs arklys, 1942
Skersasžvilgsnis1948
Skersas žvilgsnis, 1948

1931 metais, Robert Doisneau susitiko su garsiu skulptoriumi André Vigneau ir įsidarbino jo studijoje padėjėju. Tai buvo vienas iš svarbiausių susitikimų jo gyvenime. Būtent Vigneault studijoje jis susipažino su geriausiais to meto avangardinio meno atstovais. Pats André taip pat buvo neeilinis žmogus iš kurio buvo galima pasimokyti: skulptorius, dailininkas, muzikantas, režisierius ir fotografas turintis įgimtą šviesos pojūtį ir žinojo kaip apšviesti objektą naudojantis skurdžiomis, po ranka pasitaikančiomis priemonėmis. Tuo metu Robert’as stipriai domisi filosofija, studijuoja Montaigne, Marks’o, Lenin’o darbus, su užsidegimu skaito klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą, tyrinėja avangardinio meno judėjimus ir dalinai siurrealizmą. Brassaï, o vėliau ir André Kertész bei Eugène Atget nuotraukos padeda jam kitaip pažvelgti į nuo vaikystės pažįstamus Paryžiaus priemiesčius.

1932 Doisneau pardavė savo pirmąją fotoistoriją – „blusų turgus“ laikraščiui „Excelsior“. Po ko jis nutarė – pradžioje per atstumą, išliekant nepastebimam – fotografuoti žmones gatvėje. Prieiti prie praeivių, sustoti ir šnektelėti su jais jis vis dar nedrįso: „Praėjo metai kol aš sugebėjau perlipti per save“, – vėliau jis kalbėjo viename interviu. „Aš supratau, kad žmonės, kuriuos fotografuoju yra lygiai tokie patys kaip ir aš. Aš esu vienas iš jų ir jie tai supranta“.

Netrukus Doisneau buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos, ir kai jis buvo demobilizuotas, Vigneault užsiėmė kinu ir turėjo rimtų finansinių problemų, todėl jaunasis fotografas turėjo ieškotis darbo kitur.

1934 metais, jis įsidarbino pramonės fotografu, vakarinėje Paryžiaus dalyje esančiose „Renault“ gamyklose. Šis darbas jam nepatiko, visa savo esybe jis jautė, kad drausmė, tų pačių operacijų monotonija bei kiti didelėms įmonėms būdingi dalykai jam netinka, tačiau nuolatinis darbas pagerina jo finansinę situaciją – jis vedė ir persikėlė gyventi į Montrouge (pietinis Paryžiaus priemiestis), kur ir pragyveno visą likusį savo gyvenimą.

„Nepaklusnumas man atrodo gyvybiškai svarbi funkcija, ir turiu pastebėti, kad per ją aš neturėjau per daug nemalonumų“, – apie save, per daug neperdėdamas, bet šiek tiek ir „pasimaivydamas“, kalbėjo Doisneau. 1939, dėl nuolatinių darbo drausmės pažeidimų jį atleidžia iš gamyklos. Jaunasis fotografas su palengvėjimu atsidūsta: pagaliau!

Išmestas iš gamyklos Doisneau pradėjo bendradarbiauti su Charles Rado, agentūros „Rafo“ įkūrėju, kuris pardavinėja jo nuotraukas ir randa užsakovus. Pirmasis Rado parūpintas užsakymas buvo susijęs su irklavimu, antrasis – apie senovines olas. „Aš klaidžiojau po vieną iš tų nuostabių olų, mintimis persikėlęs penkiolika tūkstančių metų atgal, kai mane pasiekė žinia apie prasidėjusį karą“.

Jau pačioje karo pradžioje Robert’as Doisneau yra pašaukiamas į karo tarnybą, bet dėl ligos, 1940 metų vasarį, paleidžiamas trims mėnesiams. Jis išvyksta į Paryžių, kur jo trijų mėnesių atostogos tęsiasi keturis metus. Pragyvenimui fotografas užsidirbdavo iš atsitiktinių užsakymų: fotografuodavo juvelyrinius dirbinius reklamai, spausdino ir pardavinėjo atvirutes, fotografavo knygai apie prancūzų mokslą. Jis retai kada išeidavo į gatvę nešinas fotoaparatu, laisvo laiko buvo daugiau nei pakankamai, bet nuotraukų trūko. Tačiau, tuo laikotarpiu jis padarė kelias, garsiomis tapusias okupuoto Paryžiaus nuotraukas, pavyzdžiui „Le Cheval Tombe, 1942“ („Nukritęs arklys“). Karo metu, jam pravertė litografijos žinios – jis padirbinėjo pasus ir tapatybės korteles pasipriešinimo judėjimo nariams, žydams, komunistams ir pabėgėliams iš koncentracijos stovyklų.

Po Paryžiaus išvadavimo savo veiklą vėl atnaujino prancūziški laikraščiai ir žurnalai, Paryžiuje pradėtas leisti garsusis amerikiečių „Life“. Nuotraukų poreikis buvo labai didelis, gatvėse galėjai suskaičiuoti vos 15–20 žmonių su fotoaparatais ir Doisneau turėjo daug darbo.

Po karo, kurį laiką, Doisneau dirbo agentūroje „adep“ kur be jo ten dirbo ir Henri Cartier-Bresson ir Robert Capa. Po to kai Raymond Grosse atkūrė fotoagentūą „Rafo“ – jis perėjo dirbti į ją. Vėliau, Cartier-Bresson pakvietė Robertą prisijungti prie „Magnum Photos“, bet Doisneau atsisakė. Narystė „Magnum“ reiškė gyventi kelyje, o Doisneau pirmenybę teikė savo gimtojo miesto gatvių fotografijai ir todėl „Rafo“ jam tiko labiau. Negalima sakyti, kad Doisneau sėdėjo Paryžiuje neiškišdamas iš jo nosies – jis fotografavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir eilėje kitų šalių, bet fotografija išvykose jam neteikė pasitenkinimo, jis jautėsi kaip „turistas“ – fotografų kategorija, kurios Robert’as nekentė labiausiai.

Jis mylėjo Paryžių ir Paryžius, panašu, atsakydavo jam tuo pačiu, atskleisdamas neakivaizdžius, nuo kitų akių paslėptus momentus. „Tai buvo pasaulis, kurį aš pažinojau ir kuriame man buvo lengva. Kad padaryti tokią nuotrauką (kalba eina apie nuotrauką padarytą vienoje iš Paryžiaus kavinukių) turi ateiti ir gerti su tais žmonėmis kiekvieną vakarą, kol jie tave priims kaip savą, kol tapsi interjero dalimi“, sakė Doisneau. Žinoma, fotografui-turistui tokie dalykai nepasiekiami.

Nežiūrint jo gabumų, su metais atėjusios patirties, labai dažnai fotografas tikėjosi aukštesniųjų jėgų įsikišimo. „Tai labai vaikiška, bet kartu ir kaip tikėjimo aktas. Randame vietą su tinkamu antruoju planu ir laukiame stebuklo“. Žinoma, stebuklas įvykdavo ne kiekvieną kartą radus tinkamą vietą. Kartais fotografas valandų valandomis tykodavo laukdamas kokio nors tinkamo įvykio. „Aš įsivaizdavau, įvairius įvykius, kuriuos norėčiau nufotografuoti, vienus geresnius nei kiti, bet nieko neįvydavo. O jei ir atsitikdavo, tada opa – tai labai skirdavosi nuo to, kam aš ruošiuosi, kad aš praleisdavau savo progą“. Kaip ten bebūtų, fotografui sekėsi daug dažniau nei to galima būtų tikėtis remiantis tikimybių teorija.

Humoras buvo neatsiejama Doisneau nuotraukų dalis. Jis net būdavo kritikuojamas dėl pernelyg akivaizdžių anekdotinių situacijų savo ankstyvuose darbuose (pavyzdžiui, garsioji nuotraukų serija kur praeiviai žiūri į paveikslą pro antikvariato parduotuvės langą). 1950-aisiais, jo humoras tapo minkštesnis: fotografas, aiškino tai tuo, kad žmonės pradėjo geriau suprasti fotografiją ir nebereikėjo apsunkinti savęs pernelyg akivaizdžiais pokštais.

Būtų gana sunku apibrėžti kas yra „Gatvės poetas“, bet, manau, Doisneau darbai gali puikiausiai jam suteikti šį titulą. Jo poezija nėra visada labai akivaizdi, jis tai žinojo ir dėl to labai pergyveno.

„Aš kaip kaimo kvailelis, kuris bėga į mišką ir grįžta su paukščiu kepurėje šaukdamas – Pažiūrėkite, ką aš atkasiau! – o šis paukštis visiškai nematytas, neaiškaus tipo, žmonėms kelia nerimą, nes jie nežino kaip jį klasifikuoti. Jie niekada nematė tokių paukščių ir todėl sako – Taip, tai labai juokinga. Dabar eik žaisti kitur ir palik mus ramybėje, nes mes kalbame apie rimtus dalykus. Deja, toks fotografo vaidmuo yra visuomenėje šiandien“.

Pripažinimas Robertą Doisneau aplankė 1950-ųjų viduryje, ir nuo to laiko nuolat augo. Jo nuotraukos yra dešimčių didžiausių muziejų ir galerijų visame pasaulyje nuolatinių parodų sudėtyje, reguliariai organizuojamos jo darbų parodos, o nuotraukų albumai yra paklausūs. Apie jo gyvenimą rašo meno kritikai, kuriami filmai, per paskutinius dvidešimt penkerius XX amžiaus metus jis pelnė išties didelį tarptautinį pripažinimą.

Mirė Doisneau Paryžiuje, 1994 metų balandžio pirmą dieną. „Daugiau negirdėsime nei jo juoko, nei sulauksime užuojautos, nei išgirsime jo gilių ir linksmu replikų“, – apie Doisneau rašė Henri Cartier-Bresson’as. „Jokių pakartojimų, tik netikėtumas. Milžiniškas Robert’o Doisneau darbas, jo meilė žmonėms ir kuklumas amžiams išliks jo darbuose“.

doisneau-robert-Draugiškas bučinys1950
Draugiškas bučinys, 1950
Huchette gatvės barikados, Paryžius 1940
Huchette gatvės barikados, Paryžius 1940
Bolidai, Paryžius 1956
Bolidai, 1956

Mugė, 1949
Kavineje, 1958
Kavineje, 1958
Robert Doisneau - Bučinys prie municipaliteto pastato

Bučinys prie municipaliteto pastato, Paryžius 1950

Daugiau apie šią nuotrauką, skaitykite: Vienos nuotraukos istorija – „Bučinys prie municipaliteto pastato“.

Išsaugoti straipsnį: Pocket

Informacija atspausdinta iš: Ramūno Blavaščiūno (iSapiens) – blogas
http://isapiens.blavasciunas.com/2013/04/robert-doisneau/